Turbūt nieko nebūna baisiau ir nesuprantamiau kalbant apie pėsčiųjų elgesį kelyje ir šalia jo negu tokie atvejai:

• atsistoja ant važiuojamosios dalies ir laukia savo žalios šviesos
• atsistoja ant bordiūro taip, kad pusė pėdų tampa eismo dalyvėmis
• stovi ant bordiūro krašto ir nerūpestingai svajoja. Stotelėje.
• kerta didelio eismo intensyvumo gatvę likus 15 metrų iki perėjos, dėl to bent kelias minutes tenka prastovėti ant dvigubos linijos vidury gatvės. Kaip pastebėjau, dažniausiai tą ryžtasi daryti tie, kuriems apskritai su judėjimu ir orientacija ne geriausia situacija.
• eina per gatvę taip, kad galėtų pravažiuojančios mašinos šoną paliesti ranka.
• pridėkite iš savo patirties

Pėstieji, negi jums tokia nesvarbi sveikata ar net gyvybė? Lengvojo automobilio ir jūsų masės skiriasi daugmaž dvidešimt kartų.

Ir pabaigai iš nuotaikingesnių: stovi prie perėjos ir mojuoja visai kolonai jį jau sustojusių praleisti automobilių, kad važiuotų.

Saugios dienos!

Ar jums nesunku pasyviai stebėti, kaip žmonės už Maximos nugaros nuolat “daro kaku” ant visos Lietuvos žmonių? Prie visų ar didelių spaudoje mirgančių VP dešimtuko valdomų įmonių žygdarbių paskutinėmis dienomis dar prisidėjo istorija kaip pasinaudodama įstatymų spragomis VST nuo vartotojų ir valstybės nuplovė dar 800 mln. litų.

Trumpai galime prisiminti ir kitus su ta pačia kompanija buvusius ir būsimus nuotykius:

• Trigalvio slibino (arba Liūtuko) istorija. Šio nuotykio vaisius, piliečiai, raškysime jau visai netrukus.
• Įtartinai vangiai spaudoje eskaluojama nuodingų žaislų pardavinėjimo “Maximose” istorija. Kol buvo nubausta NET 20 tūkst. Lt bauda buvo spėta parduoti po 100-120 kartų leistiną nuodų normą viršijančių žaislų kas ketvirtam pernai gimusiam šalies mažamečiui.
  

  <..> pernai už nuodingų ir pavojingų žaislų platinimą „Maximai“ skirtos baudos svyravo nuo 3500 iki 5000 litų. O skirta jų pernai buvo nei daug, nei mažai – šešis kartus. (šaltinis)
  

• Maxima sulaužė prekybos tinklų susitarimą nedirbti bent per didžiausias šventes. Gėda prieš visą pasaulį, kad alkoholio skyriaus aptarnavimas svarbesnis už elementarią moralę.
  
• Naujojo Akropolio Vingio parko teritorijoje istorija. Jeigu iki šiol džiaugėtės, kad bent šia transporto linija (greta Vingio parko) galima gana greitai kirsti Vilnių, pamirškite tai. Taip pat ir malonias akimirkas neužgrūstame didžiausiame sostinės parke.
  

Ir tai, ko gero, ne viskas. Tikiu, kad daug kas buvo sėkmingai nutildyta, kaip vos nepavyko padaryti su nuodingų žaislų istorija.

Tai klausimas mums visiems - kiek dar leisime taip lipti mums ant galvų? Galbūt laikas supykti?

Kviečiu visus sąmoningus skaitytojus apsispręsti ar tikrai verta pirkti Maximose ir Akropoliuose taip toliau pildant mus mulkinančių asmenų kišenes? Supykime ir boikotuokime Maximas, Akropolius ir kitas tai pačiai kompanijai priklausančias įmones.

Nežinau kaip jums, bet man mūsų krepšinio rinktinės šviežia pergalė prieš Rusiją olimpinėse žaidynėse dvigubai malonesnė, nei būtų prieš kokią kitą stiprią komandą.

Sėdėjau per didžiąją pertrauką ir galvojau, kad juk Rusijos piliečiai nekalti ir iš esmės negali nieko padaryti dėl jų šalies vadovų veiksmų, bet iš kitos pusės sportas, kaip ir visa kita, remiasi į pinigus. Pagalvojus, kaip Rusija manipuliuoja savo gamtiniais ištekliais, “tvarkosi” su opozicija, skandina laisvą žodį ir pelnosi iš to, kad kitos šalys spaudžiasi diržus iki stuburo, visas tas nešvarių pinigų šešėlis sėda ant šalies atstovų. Mažiausiai norėtųsi, kad per lavonus “prasukti” pinigai padėtų skinti spalvingus medalius.

Mintyse nesiunčiu nelaimių Rusijos atletams, bet tikrai nelinkiu sėkmės.

P.S. tie patys žodžiai turėtų skrieti ir Šiaurės Korėjai.

Kai per sunkiuosius portalus praskriejo žinia, kad vos per kelis kilometrus nuo namų ūžtels legendiniai OBITUARY, nesitvėriau savam kailyje – tą pačią dieną žinojau, kad būsiu ten. Tuo pačiu nuo praėjusių metų Baltic Prog Festo tyliai ruošiau mantą itin retai Lietuvoje gyvo progresyvo dozei. O ėmė ir nutiko taip, kad abu renginiai supuolė į tą pačią dieną. Ką daryti? Atsakymas aiškus – spėti visur!

Taigi planas-chuliganas paprastas – pradėti ankstyvą savaitgalį Arvydo sodyboje, atlėkti paūžti į „Forum Palace“ ir vėl grįžti į ne tokios griežtos muzikos stovyklą.

1 dalis, kurios nebuvo

Baltic Prog Fest startas buvo numatytas 17:30, tad iš sostinės Kernavės link pajudėjom valanda anksčiau, kad tikrai spėtume nors viena ausimi paklausyti vienintelių festivalio lietuvių ŠV. SODO. Deja, idėja, kad greičiau bus greitkeliu, pasirodė visiškai netikusi, kai Vievis-Kernavė atkarpoje teko prastovėti kone pusvalandį dėl kelio darbų ir kamščių. Pagriebę dar vieną progresyvistą pakeliui, atriedėjome kone su lietuvių pasirodymo pabaiga. Palapinės statymo darbai ir kitos smulkmenos, tad gyvai pažiūrėti spėjau tik APPLESEED iš Lenkijos. Ausį glostė kone niekada gyvai negirdėti progresyvūs garsai, tačiau, reikia pripažinti, nieko stulbinančio neišgirdau. Laikas į OBITUARY!

2 dalis – OBITUARY

Grįžti į sostinę sekėsi geriau, negu išvažiuoti, tad prie “Forum palace” atvykau dar prieš aštuonias. Aplink, kaip priklauso, buriavosi vasariškai apsirėdę brūtalystai, kuriuos įtariai nužiūrinėjo zujančio pro šalį transporto keleiviai. Viduje – ramybė prieš audrą, tad naudojuosi proga apžiūrėti, ką siūlo žadėtas prieš koncertą metalinės atributikos turgelis. OBITUARY atributikos pasiūla tikrai buvo puikiai pasirūpinta, dėl ko dažnas koncerto dalyvis „žaliavo“ marškinėliais užrašu „Slowly We Rot“.

Belaukiant pradžios „VIP“ vietose tiesiai už garsistų atrodė, kad publika renkasi vangiai. Renginys vėlavo vos 10 minučių, tad laukimas neprailgo, o muzikinę tylą bandė užpildyti aktyvūs pirmosios eilės dalyviai, plėšdami tautines dainas apie raibus ir meškas.

Ir štai, scenoje 20 metų Floridos death metalo sceną garsinantys vyrukai. Nė nereikia apšilimo – tvoja iš esmės, o John Tardy įsijungia į ansamblį, demonstruodamas ilgas garbanas ir nuo „Slowly We Rot“ laikų nenusilpusį unikalų growlingą. Atliekant antrą dainą, priekinėse eilėse darosi karšta ir rūpestis dėl pernelyg tuščios salės nuplaukė kartu su „Cause of Death“. OBITUARY grojo įsijautę, garsas buvo nuostabus, publika nepasyvi – tą reikia išgyventi. Gyvai atlikti kąsniai iš kone visų OBITUARY gyvavimo periodų – nuo debiutinio albumo iki naujausių darbų.

Artėjant antros pasirodymo valandos pradžiai pasijuto, kad death metalo pionierių atliekamų kūrinių tempas nukrito, pasirinkti ramesni kūriniai, tad buvo puiki proga pasigrožėti kaip instrumentą moka valdyti vienas ar kitas OBITUARY narys. Ir štai, paskutinis kūrinėlis – vėl prie scenos žmonių košė!

Po nedidelės pertraukėlės prieš antrą pasirodymo dalį publiką dar pakaitino Donald Tardy, prie kurio vėliau prisijungė ir naujasis OBITUARY narys Ralph Santolla. Tiesa, mano akimi ne visai vykusiai – progresyvo mėgėjo, Ralfai, nenustebinsi šredo atlikėjų nuvalkiota tema! Apskritai, kiek stebėjau Santollos pasirodymą, susidarė įspūdis, lyg atostogaut būtų atvažiavęs ir savo ne visai į temą solo papjaustyt. Na, bet palikim mano asmenines meiles nuošalyje, juk dar visų laukė koncerto kulminacija.

Be abejo, OBITUARY grįžo dar pamaloninti lietuviškos publikos. Prieš tai šiek tiek prilėtinę, amerikonai sutvojo dar kelis greitus kūrinius. Be abejo, koncertas privalėjo baigtis kultiniu „Slowly We Rot“ \m/

Puikus koncertas su idealiu garsu, aštrių alkūnių priekine publika, griežta apsauga, puikios formos grupe ir gera atmosfera. Pakartot!

3 dalis – Saulė, regis ir italai

Šluostausi prakaitą, rišuosi plaukus ir nieko nelaukdamas minu link Kernavės, nes tikėjausi dar spėti į pirmosios progresyvo festivalio dienos pabaigą. Tada dar nežinojau, kad THE RED MASQUE desantas iš JAV neatvyko, tad tikėjausi nugirsti bent jau PENDRAGON (Nick Barrett su Clive Nolan), kurių pasirodymas buvo numatytas nuo vidurnakčio. Deja, kol įvykdžiau pasižadėjimą aprūpinti ir apsirūpinti gėrimais, pagriebti iš namų keturkojį bei įveikti tuos 35 km, pirmoji diena baigėsi be manęs. Sako, kad buvo gerai…

Antrą dieną mus kelia iš stovyklos sklindantys kažkieno garsiai leidžiami regio garsai… Bet apie tai tarsiu keletą žodžių vėliau. O diena žadėjo būti be debesėlio ir programa, iškabinta ant medžių, žadėjo įdomių 7 grupių klausymosi maratoną. Laikas gamtoje su draugais bėga greitai – futbolas, bitės kojų pirštuose ir drąsiausių maudynės Neryje, kurių atsisakiau, prisiminęs koks turėtų būti vandens „radiacinis fonas“ vos 35 km nuo Vilniaus…

Pirmieji ankstyvą šeštadienio rytą – apie 14:00 – pradėjo baisiai renginio vedėjų išgirti INFRONT iš Rusijos. Į aikštelę prie scenos vangiai rinkosi regio iškankinta publika, kurios palaikymo taip trūko INFRONT frontmenui. Bet niekas, ko gero, nepuolė draskytis pagal jų muziką ne be priežasties – paklausyti malonu, tačiau nieko ypatingo ar kabinančio.

OLIVE MESS iš Latvijos soundčeko metu maniau, kad vokalistas taip įdomiai „bando“ įrangą, bet paaiškėjo, kad repetavo kūrinį. Įpusėjus latvių pasirodymui nusprendėme, kad keptos dešrelės daug labiau mus pamalonins ir turbūt neapsirikome. Iš tikrųjų, mintis įdomi ir originali, tačiau iki norimo rezultato labai trūksta išpildymo. Jautėsi, kad grojamas progresyvas, tačiau šioje muzikoje ir žavi tai, kad sudėtingi dalykai atliekami tiksliai – to labiausiai, ko gero, ir pritrūko OLIVE MESS. Parepetuos, o tada mes juos išgirsime.

Baltarusiai ZOMBIE ZOO visai įsiminė savo muzika ir fanų opozicijos vėliava. Girdėjosi ir jautėsi, kad grupei čia groti šventė, tad vertinimai palankūs. Didelio originalumo nerasta, bet dvasia duoda gerą prieskonį. Kalbant apie prieskonius, KNYAZ MYSHKIN galima pavadinti neblogu, bet užsitęsusiu fleitos ir akustinės gitaros festivalio atmosferos prieskoniu, bet ne tikra sudedamąja dalimi. Kadangi scenoje praktiškai nieko nevyko, neliko nieko kito negu slėptis po negailestinga saule po kokiu pavėsiu ir snūduriuojant sekti šių ZOMBIE ZOO bendrataučių muzikinį sąmonės srautą.
O štai ir dar prieš festivalį mano dėmesio sulaukę lenkai INDUKTI. Iš kelių girdėtų kūrinių tikėjausi tikros progresyvaus metalo audros… ir ją gavau. Tai kolektyvas, vertas dėmesio. Pirmą kartą girdėjau taip puikiai į grupę įsiliejusį smuiką. Grupė ant scenos atrodė kaip tikri profesionalai ir trupino vieną sudėtingą kompoziciją po kitos, o dėl sunkesnių akordų sulaukė kone pirmųjų plevėsuojančių garbanų šią dieną. Girdėjau kalbant, kad kažkam pritrūko vokalo… jo ir nereikėjo! Kalbėjo muzika. Gyvai INDUKTI Baltic Prog Fest’e atrodė puikiai, tad nieko nelaukdamas prigriebiau jų albumą „S.U.S.A.R“ iš vietinio atributikos turgelio, kuriame matėsi daugelio festivalio grupių įrašų.

Po tokio lenkų pasirodymo FINAL CONFLICT atrodė kiek per švelnūs – smagūs klausyti, bet didelio dėmesio nepatraukė. Patirtis scenoje daro savo – girdėjau ne vieną susižavėjusį šiuo kolektyvu. Laikas su svečiais iš Didžiosios Britanijos neprailgo ir scenoje pradėjo zuiti paskutinė grupė – italai DELIRIUM.
Prisipažinsiu, kad girdėjau DELIRIUM albumą prieš koncertą ir man jis nepasirodė kažkuo ypatingas. Tokį įspūdį pataisė patys DELIRIUM. Pradžioje nekaip sekėsi su garsu ir jau atrodė, kad viso festivalio metu buvęs tikrai gana kokybiškas garsas nuplauks per paskutinę grupę. Bet italai pasispardę privertė viską teisingai suderinti ir žiūrovai galėjo mėgautis Italijos progresyvios scenos įkvepėjos melodijomis. Neįprasto charakterio fleitininkas bendravo su publika itin atvirai, šiek tiek papasakojo apie kūrinius, laidė komentarus apie Lietuvą ir Italiją :-) O muzika buvo gera. Nors kiek priminė Italijos estradą, bet mačiau, kad patiko ne man vienam, o tokie fleitos solo, kokius demonstravo DELIRIUM narys, negali nepatikti tikram progresyvo mėgėjui. Dainavo turbūt visi nariai, įskaitant ir būgnininką. Dainavo ir publika, ypač paskutinį garsųjį „Jesahel“. Smagu, ne kitaip! Festivalis skelbiamas užbaigtu…

Na ir pabaigoje norėčiau paminėti keletą blogų ir gerų dalykų. Visų pirma, prieš girdamas festivalį, norėčiau padalinti porą riebių, didelių ir taukuotų vidurinių pirštų žmonėms, kurie pavogė mūsų pledą ir, kiek teko nugirsti, kelis lauko stalus. Kam išvis čia tokiems … rodytis? Taip pat bent pora vienetų vidurinių pirštų siunčiu Arvydo sodybos palapinės chebrai, kuri visą naktį labai garsiai leido su festivaliu visiškai nesusijusį regį ir neleido žmoniškai pailsėti pirmą naktį. Suprantu, kad afterparty reikalingas, bet tokiu garsu idiotišką muziką pliekti iki 5 ir nuo 6 val. ryto pratęsti? „Didžėjai“ taip pat reiškėsi ir dieną ir labai trukdė girdėti kas vyksta pagrindinėje scenoje. Savo labui, antrą naktį buvo iš jų pusės ramu.
O dabar geri dalykai: vieta, garsas, grupės, žmonės, kaina, fakyrų pasirodymas, pigūs CD festivalio pabaigoje, draugiški apsauginiai, tvarkingi tualetai, oras, organizavimas ir, be abejo, progresyvas.

Labai tikiuosi, kad festivalio organizatoriai šiemet nenuėjo į didelį minusą ir kitais metais vėl galėsime leistis į gamtą į Baltic Prog Fest.

Pabaiga

Taigi dvigubas kultūrinis savaitgalis prabėgo labai greitai ir labai sėkmingai, palikdamas labai daug nedylančių įspūdžių. Kaip dabar jau patirtis rodo, įmanoma spėti visur, reikia tik noro!

Originalas publikuotas www.hell-music.lt

Jeigu nors trupučiu susiduriate su internetinių projektų kūrimu, tikrai turėjote nors viena ausimi girdėti apie Ruby on Rails. Situacija tokia, kad vieni programuotojai jais žavisi, kiti nekenčia, treti ignoruoja, tačiau visi kalba ir pradinis Rails buzzas po truputį virsta į rimtą šio frameworko vertinimą. Be to, kad daugėja gerai žinomų projektų, sukurtų su Rails (ko gero žinomiausias - twitter), nemažai frameworkų kitomis kalbos yra tiesiog wannabe Rails. Iš PHP pusės galima pavardinti: Akelos, Biscuit, CakePHP, CodeInteger, PHP on Trax, Sapphire, Symfony project, TaniPHP ir t.t. Kodėl Rails idėjos tokios patrauklios, kad taip intensyviai bandomos (sakyčiau, tik bandomos) perkelti į kitas kalbas?

Viena iš priežasčių - Ruby on Rails padeda sutaupyti laiko (development speed). Kartą manęs grupiokas paklausė “pasakyk, kaip konkrečiai?”. Taigi, pagrindinė Rails magija, sutaupanti laiko detalėms ir padedanti koncentruotis ties sudėtingąja aplikacijos dalimi:

1. MVC. Ko gero geriausias būdas organizuoti web aplikacijos kodą. Vieninga struktūra leidžia lengvai pradėti, perimti ir įsilieti į kitus projektus. Paėmus ne savo kodą lengva orientuotis, o pradėjus naują nereikia gaišti laiko skeletui.
2. ORM (Object-relational mapping) arba konkrečiai ActiveRecord. Klasės atstovauja lenteles, taigi vietoj SQL sakinių rašymo užtenka apibrėžti asociacijas keliais sakiniais ir pradėti mėgautis objektiniais malonumais:

     # Tarkime, turime sarysi straipsniai-komentarai 1:N
     articles = Article.all # turime visų straipsnių masyvą
     article.first.comments # turime pirmojo straipsnio komentarus
     Article.find_by_author('Vidmantas') # find_by_<em>column_name</em>
     # Asociacija N:N? Vienas malonumas:
     # Modelyje nurodom:
     has_and_belongs_to_many :tags
     # Ir važiuojam:
     Article.find(id).tags

   Tiesa, specifinėse aplikacijose tenka rašyti reikiamus sudėtingus SQL rankomis, nes taip tiesiog efektyviau - vykdome find_by_sql. Neblogas dalykas ir duomenų bazių migracijos, kuriose Ruby kalba aprašoma kaip keičiasi lentelių struktūra ir su Rails pateikiamais įrankiais galima lengvai “vaikščioti” tarp duomenų bazės versijų. Žodžiu, vienas džiaugsmas.

3. Helperiai. Pakelkite rankas, kam nedžiūsta rankos, rašant vis tas pačias formas? Vis rūpinantis, kad neteisingo formato duomenys nepraslystų ir vartotojas apie tai gautų žinią? Teisingai suformuoti informaciją? Rails visa tai pasirūpinta.
4. Ajax integracija:

    # view
    <% remote_form_for @article do |f| %>
      # forma...
    <% end %>
    # controller
    if request.xml_http_request?
      Article.create(params[:article])
    end

   Kitais žodžiais - pamirškite rūpinimasi Ajax diegimu į savo programas. Kitas pavyzdys.(beje, kviečiant formos metodus Rails automatiškai įterpia apsaugą nuo forgery atakos)

5. Pluginai. Mano mėgstama dalis :-) Programuodami su Rails, galite patikėti rūpestį dažniausiai sutinkamiems uždaviniams spręsti įskiepiams. Reikia failų įkėlimo? Vartotojų registracijos? Komentavimo galimybės? CAPTCHA? Permalink generavimo? Trūksta kokios nors galimybės standartiniame Rails? Į visus šiuos klausimus yra atsakymas: įskiepis. Tarkime, norite failų įkėlimo galimybės:

    # instaliuojame įskiepį
    script/plugin install http://svn.techno-weenie.net/projects/plugins/attachment_fu/
    # ir pareiškiame apie savo ketinimus modelyje
    has_attachment :content_type => :image, :resize_to => [50,50], :max_size => 1.megabyte
    # wuolia, turime pilnai veikiantį failų uploadą su thumbnailų generavimu!

   Negana to, dažnai įskiepiai turi pilnus testus, tad galite būti tikri, kad viskas veikia taip, kaip turėtų.

6. DRY, KISS ir kt. Svarbus dalykas - ilgalaikėje perspektyvoje nesutaupysite laiko ir nervų, jeigu nesilaikysite pagrindinių Rails kodavimo principų - DRY, KISS, “fat model, thick controller” ir testavimo. Apie šiuos principus puikiai išdėstyta www.inter-sections.net.
7. Convention over configuration. Tai itin svarbi lietuviškai neverčiama savybė. Viskas Rails veikia su nuostata, kad viską darote standartiniu keliu, tad nereikia nieko papildomai nurodinėti. Jeigu nenurodote kitaip, controllerio metodo kvietimas naršyklėje reikš, kad reikia ieškoti layouto pavadinimu “application” ir šablono su metodo pavadinimu ir plėtiniu html.erb. Tačiau viską, esant būtinybei, galima nesunkiai keisti, nurodant kaip nestandartiniai turi veikti aplikacija.
8. Ir negaliu to nepaminėti - kodo grožis! PHP niekada neaplenks Ruby vien dėl savo C stiliaus makaronų aplink viską, kas tik randama :-) Unikali savybė - blokai - atveria puikias kodo rašymo galimybes, dėl ko, esu įsitikinęs, supratote visą kodą pavyzdžiuose net nemokėdami Ruby!

Be abejo, Rails be pliusų turi ir savų minusų, o aklas bet kurio gero daikto taikymas visose įmanomose situacijose nekvepia geru. Tačiau faktas, kad man Ruby on Rails grąžino džiaugsmo pojūtį į programavimą. Kviečiu ir jus pabandyti - bent jau pasisemti puikių idėjų.